Populiariausias su kilimine danga susijęs mitas – kiliminė danga yra dulkių šaltinis namuose. Ar tikrai taip?
Ir taip, ir ne.
2005 metais Vokietijos alergijos ir astmos federacija (DAAB) kartu su išorinės ir vidinės aplinkos analizės asociacija (Gesellschaft für Umwelt-und Innenraumanalytik) atliko tyrimą. Tyrimo metu buvo siekiama atsakyti į mums rūpimą klausimą. Tam buvo matuojama dulkių koncentracija įvairaus tipo gyvenamuosiuose kambariuose (miegamuosiuose, svetainėse, vaikų kambariuose) su įvairiomis grindų dangomis. Tyrimo rezultatai: vidutiniškai kambariuose su lygiomis grindimis dulkių koncentracija buvo 62,9 μg/m3, kambariuose su kilimine danga – 30,4 μg/m3. Vokietijoje leistina norma yra – 50 μg/m3.
Ar toks rezultatas Jus stebina?
Įsivaizduokime gyvenamąją patalpą. Į ją vienu ar kitu būdu pateko tam tikras dulkių kiekis. Jeigu patalpoje nebūtų jokio judėjimo, dulkės nusėstų ant grindų ir kitų horizontalių paviršių. Bet orą nuolat kas nors judina: žmonės, šildymo prietaisai, skersvėjai... Dalis dulkių nusėda ant grindų, o kita dalis nuolat sklando ore. Kuo daugiau dulkių prilimpa prie grindų, tuo jų mažiau yra ore.
Jei grindys yra lygios – plytelės, parketas ar linoleumas, oro srautas dulkes lengvai pakelia nuo grindų ir jų koncentracija ore padidėja. Su kilimine danga yra kitaip: minkštas, kibus paviršius pritraukia ir sulaiko dulkes lyg spąstuose. Jos negali lengvai pakilti – dulkių koncentracija ore nedidėja.
Galime pasižiūrėti iš kitos pusės: prie lygaus paviršiaus dangos yra prilipęs mažesnis kiekis dulkių ir pati danga dėl to yra švaresnė, o kiliminė danga laiko prikabinusi didesnį kiekį dulkių. Matyt, dėl šios priežasties ir skundžiamasi kilimine danga. Kuo efektyviau kiliminė danga „valo“ patalpos orą, tuo daugiau joje susikaupia dulkių.
Tinkamesnis sprendimas – ne tik dengti grindis kilimine danga, bet ir ją nuolat valyti. Siurbliu iškrapštysime iki 85 % dulkių, o su likusiomis susidoroti galima tik šlapiai valant. Geriausiai tokį darbą išmano profesionalai.
Kai kuriais atvejais alergijos priežastimi gali būti ne ore esančios dulkės, bet medžiaga, iš kurios pagaminta danga. Visada galima sužinoti kiliminės dangos sudėtį. Dažniausiai naudojamos medžiagos: vilna ar poliamidas, kitaip vadinamas nailonu. Šių medžiagų yra ir drabužių sudėtyje.
Svarstant, rinktis ar atmesti kiliminę dangą, dulkės yra argumentas už, o ne prieš.
